Utriai – nedidelis kaimas išsidėstęs tarp kalvų grandinės ir jos užribių rytuose bei Minijos upės vingių vakaruose. Nors Utrių centrinė dalis susiformavusi išskirtinai rytinėje vietos rajoninio kelio pusėje, visgi gatvinė-vienkieminė planinė struktūra apima ir kelią kitapus rytinės kalvos, kur esama daugiau gyvenamųjų sodybų bei ūkinių statinių.

Utriai, kaip ir aplinkiniai Minijos regiono kaimai, susiformavę ypač vaizdingoje gamtinėje aplinkoje. Teritorija patenka į Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustinio ribas. Minijos vingiai ties Utriais sukuria raiškius, vertingus bei atraktyvius slėnius, kuriuose vystoma gamtinio poilsio veikla. Netoliese Utrių autobusų stotelės esančiame kalne Lapių bendruomenės centras pernai įrengė pirmąją slidinėjimo trasą. Daugiau informacijos apie žiemos pramogas galite rasti čia: www.utriukalns.lt.

Utriuose yra 48 gyventojai. Kaimas priskiriamas Lapių seniūnaitijai.

Netoli Minijos ir ant kalno Utriuose, nuo 1939-ųjų, išlikę du dzotai – rusų tarybinės armijos gynybiniai įtvirtinimai, pastatyti po Ribentropo-Molotovo pakto pasirašymo, ruošiantis karinei invazijai į Lietuvą. Utriuose išlikusios ir senosios, ąžuolų supamos kapinės, kuriose dabar stovi nedidelė koplytėlė. Priešais kapines yra neįprastas medinis daugiabutis (buvęs kumetynas). Anksčiau jame veikė kaimo kultūros namai, vėliau – kolūkio kontora, o šiandien gyvena žmonės.

Kaimo vietovardis kilęs iš asmenvardžio Utrys. Kaimas susiformavo XVI a. antroje pusėje – XVII a. Į šiaurės vakarus nuo jo Margių miške XIX a. pirmoje pusėje įsikūrė Utrių užusienis (vienkieminė gyvenvietė, susiformavusi bendro naudojimo kaimo žemėje). Utrių kaimas priklausė Gargždų dvarui ir Gargždų parapijai. 1812-1826 m. jame buvo 13, 1830 m. – 10, 1839 m. – 137 , 1846 m. – 11 dūmų. Panaikinus baudžiavą, Gargždų dvarininkui baronui Rėne atodirbio prievolę atlikinėjo 32 kaimo valstiečiai.

Nuo XIX a. iki 1915 m. kaime stovėjo Rusijos-Vokietijos valstybinės sienos sargybos antrojo ruožo pasienio užkarda.

1923 m. Utriuose buvo 31 ūkis. XX a. dalis kaimo sodybų, esančių Margių miške netoli Mikoliškių, buvo priskirta Kretingos rajonui.

Istorija

Tarp Žvelsėnų ir Pikteikių esančiame Utrių kaime šiandien gyvena 34 žmonės. Kaimą garsina pakelėje stūksantis riedulys su velnio pėda, vietinių vadinamas Lapiškių akmeniu. Netoli Minijos ir ant kalno Utriuose nuo 1939-ųjų išlikę du dzotai – rusų tarybinės armijos gynybiniai įtvirtinimai, pastatyti po Ribentropo-Molotovo pakto pasirašymo, ruošiantis karinei invazijai į Lietuvą. Utriuose išlikusios ir senosios, ąžuolų supamos kapinės, kuriose dabar stovi nedidelė koplytėlė. Priešais kapines yra neįprastas medinis daugiabutis, vadinamas kumetynu. Anksčiau jame veikė kaimo kultūros namai, vėliau – kolūkio kontora, o šiandien gyvena žmonės.

Lapių bibliotekos darbuotojos yra užrašiusios Karolinos Grikštaitės-Lygutienės, Utrių kaime gimusios 1920 metais, prisiminimų.
“Kaime buvo Armalių, Andrijauskų, Berenių, Grikšų, Jenkų, Mažonų, Lygutų, Padroščių, Žvilauskų, Lukauskų, Kuprių, Kundrotų, Karečkų sodybos. Per kaimą ėjo tvora aptverta ūlyčia, susirinkę vaikai mėgdavo ant ūlyčios mušti sviedinį. Senose kaimo kapinėse mano jaunystės metais jau niekas nebuvo laidojamas. Žmonės kalbėjo, kad anksčiau kapinaitėse būdavo laidojami gausių šeimų vaikai, kiti vietiniai, tačiau kryžiai buvo statomi be jokių užrašų. Kapinaitėse buvo palaidota kūlimo metu nutraukta vyro ranka. Tiesa, dvi šeimos - Grikšai ir Staponai, kapinėse turėjo gana dideles, aukštas koplyčias. Kalbėjo, kad kapinaitėse buvo laidojama iki 1920-ųjų, nes Mikoliškių kapinėse ant 1920 metais palaidoto kunigo paminklo yra užrašas: “Aš esu pirmas atgulęs šiose kapinėse".

1944 metais Utriuose gimusi Adelė Skolevičiūtė-Grikšienė prisimena legendą apie garsųjį Utrių akmenį.

„Vienas senas kaimo žmogus yra man pasakojęs keistą istoriją. Jis aiškino, kad ją jau senų senovėje žmonės pasakojo. Toks Kuprys atseit pats matė tą akmenį, nuo kalno vejamą nematomos jėgos judinamos medžio vytelės. Kai vytelė nukrito, akmuo atsistojo toje vietoje, kur ir dabar stovi. Nežinau, tiesa, ar ne, bet esu jaunystėje girdėjusi..“

Utriuose jau pusę amžiaus gyvenanti 1928 metais gimusi Bronislava Tamošauskaitė-Puzneckienė prisimena kitokį savo jaunystės kaimą.

„Daug daugiau sodybų buvo ir ant kalno, ir pakalnėj. Kundrotai, Lygutai, Mažonai, Grikšai, Žvilauskai, Laukauskiai, Padroščiai, Stiaukos gyveno. Kai kurių sodybų vietoj vien medis ar šulinys likęs. Bet vis tiek ir dabar geri laikai, pensiją gaunu, nedaug dirbu. O visą amžių kolūkyje išdirbau. Kontorą dabartiniam kumetyne valijau, buvau lauko darbininkė, pirmasis pirmininkas Griauskys toks buvo. Iš pradžių dykai dirbom, paskui pradėjo duoti sėlenų po 100 kg per metus. Daug darbo buvo, kolūkis nieko neturėjo, šešios moterys turėjom viską spėti: ir vasarojus rišti, ir sodinti, ir ravėti, šienavome lūgnose, drėgmėj tokioj ir ačiū tepasakydavo. Maitintis reikėjo, pririnkdavau rūgštynių, iš vakaro į Klaipėdos turgų išeidavau parduoti. O ir jaunystėj po šokius nesivalkiojau, buvau slūžmergė, nieks į mane nežiūrėjo, puoštis nebuvo kuo.“

 1929 metais Utrių kaime gimusi ir iki šiol čia gyvenanti Joana Montrimaitė-Kundrotienė jaunystės kaimą mena šviesiai.

„Šeimoj buvom šeši vaikai – 3 mergos ir 3 vaikai. Tėvukas Juozas Montrimas mirė 1963-aisiais, sulaukęs šešiasdešimt penkerių. Kai man buvo šešeri tėvas nuo Grikšo nupirko 8 ha žemės, iš viso turėjome 12 ha. Patys apsidirbdavome, laikėm po 3-4 karves, 2 arklius, padargų turėjome. Broliai mano Jonas ir Stasys dar Lietuvos laikais ėjo į Vėžaičius 10 kilometrų, dirbo su pirmaisiais traktoriais, „MTS“ juos vadino. Užėjus rusams bjauriai buvo, mėtė bombas, bombardavo. Bėgdavom į bunkerį slėptis, bet kartą kai skeveldra davė į tą bunkerį, visus mus išgainiojo. Rusai buvo tuos bunkerius dar prieš karą pastatę, bet nebespėjo įrengti, vokiečiai juos išgainiojo. Visus kareivius turėjom maitinti, sriubą nešdavom į pamiškę prie jų palapinių. O paskui dar pablogėjo, padargus nuo visų paėmė, kitų ir butus. Griovė, ardė sodybas, vežė medieną į Gargždus - kultūrnamiui statyti. Su vyru susipažinome šokiuose pas Jankus, Pikteikiuose, Lukauskis Steponas mūsų piršlys buvo. Gargžduos susirašėm, Mikoliškiuose susivenčiavojom.“