Greičiūnai – retai apgyventas vienkieminis kaimas. Kaimas priskiriamas Lapių seniūnaitijai. Čia gyvena 21 gyventojas. Yra viena kaimo turizmo sodyba, išlikusios senosios kapinaitės su valstybės saugomais koplytstulpiais.
Kadaise čia buvosio nedidelio Bergalės dvaro neliko nė pėdsako.
Senąjį kaimo kraštovaizdį pakeitė ir sovietiniais laikais užtvenkta Trumpė. Šiandien vietinių ir poilsiautojų pamėgta Greičiūnų užtvanka yra reikšmingiausias kaimo tapatumo ženklas.Greičiūnų tvenkinį yra pamėgę žvejai ir vasarotojai.
Greičiūnų kaime gyvena 19 žmonių, o kadaise čia buvusio nedidelio Bergalės dvaro neliko nė pėdsako. Senąjį kaimo kraštovaizdį pakeitė ir sovietų laikais užtvenkta Trumpė. Vietinių bei polisiautojų pamėgtas didžiulis tvenkinys su užtvanka turi Greičiūnų tvenkinio pavadinimą. Kaimo praeitį dar saugo ir senosios kapinaitės.
Stanislava Janina Žvilauskaitė- Mižetienė 1932 metais gimė Greičiūnų kaime, ten gyveno, o prieš 24 metus atsikėlė gyventi į Lapius.
„Žinau, kad gimiau savo tėvų namuose Greičiūnuose, pribuvėjai Jokumaitienei padedant. Abu tėvai buvo kilę iš Pikteikių, o Greičiūnuose apsigyveno, kai tėvas tapo eiguliu. Atsimenu gerai tas dvarininkaites. Gyveno mama su dviem dukrom ir jų pusbrolis. Žinau, kad dukras vadino Gilze ir Eba. Jo labai šunis mylėjo, atsimenu tokį mažiuką Vigrį. Kai jis padvėsė, dvarininkaitės paprašė Naumeckienės, kuri tuo tarpu pas jas tarnavo, šunį palaidoti. Suvyniojo jį į gražiausią staltiesę. Tai paskui ana man pasakojo, kad tą staltiesę susivyniojo, pasikišo po kvartūgu, o šunelį taip palaidojo. Kur dvaro nams stovėjo, dabar eglės telikusios. Gražus buvo anų namas – medinis, gonkos gražiausios, dekoratyviniai augalai augo. Buvo ir klėtis, ir arklidės, karvidės, jauja, daržinė. Dvarininkaitės rengėsi puikiai, gifiūrines bliuzeles turėjo, bet dažniausiai dėvėjo tamsiai. Jie prieš karą jau buvo girdėję, kad rusai pareis, tai turtą parsidavė ir išsikraustė. Žinau, kad net 200 ha žemės valdžiai turėjo palikti. Girdėjau, kad vėliau Vokietijoje tas pusbrolis su viena iš dukrų susiženijo. Dvaro neliko po karo. Ir dabar namuose saugau kai kuriuos daiktus, kuriuos tėvelis nupirko iš dvarininkų – mėsos malimo mašiną, komodą su veidrodžiu, indus gražiausius. Po karo tas pusbrolis su tėvu dar susirašinėjo, kartą ir atvykęs buvo. Atvežė man tokia gražią medinę zylikę, ilgai saugojau ją. Graži vaikystė buvo. Atsimenu, kaip mama nupirko geležinę lėlės galvą – didžiausias įvykis. Lėlės galva nudažyta buvo, su akytėm, lūpytėm, skruostais. Mama pasiuvo liemenį, kojas, rankas, drabužėlių. Su drauge, kuri dabar Utriuose gyvena, Staponiene, ir vystėmė lėlę, ir lingavome, ir į kiemą vedėme pasivaikščioti. Tėvas prižiūrėjo mišką, o kartais į svečius su arkliais atvažiuodavo toks prokuroras, pažiūrėti, ar gerai miškų ūkis tvarkomas. Prokuroro dukra kartą atsivežė tikrą, didžiulę lėlę. Ją palenkus, iš burnos sklisdavo garsas: „Aaa“. Atrodė tikras stebuklas. Nors man tik 11 metų buvo, prisimenu, kad rusai užėjo, paskui vokiečiai, tada vėl rusai, blogai buvo. Troba net virpėdavo, kai antskrydžiai buvo. Bėgdavom per lauks į bunkerius, buvom ir prie upės patys tokį išsikasę, su durikėmis į upę. Užėjo rusai, apstojo pas mus, kiaulę nušovė. Liko du mai paršiukai, tai pasakė: „Dar turit, užaugs“. Bjaurūs tie rusai buvo, šiko čia pat troboj, paėmę pelenų iš krosnies užbarstydavo ir vėl sėdės. Atmenu, kai devyni kariai užėjo, atsinešė didžiausią bidoną nestirios degtinės, nebaigusios rūgti, tokį liurlioką. Prisigėrė, dainavo, o paskui šaudyt ėmė - į žibalinę lempą, į sienas. Dar keistai man labai atrodė, kad jie sviestą be nieko valgo – sūriu vandeniu tik užsigerdami. Ir lašinius grynus, be nieko. Prisiėsdavo ir vemdavo čia pat, tada vėl pelenais užbarstydavo. Ėjo ir ėjo anie, nebeapsikentėme. Ėmėm visą maistą slėpti po pamatais, sukišdavom, akmenim uždėdavom, niekas nesuprasdavo. Po karo visus padargus atėmė, paliko kaip stovim. Kai paaugau dalyvaudavau visur, kur tik kas vyko. Jaunimas į gegužines sueidavo Mikoliškėse, prie Bronišo dvaro, prie kelio, kur Varnelienės mama Butkienė gyuveno. Berželias aikštelę papuošdavo, šokdavom dienos laiku. Saulė leidžiasi – namo. Paskui Lapių mokykloje šventes surengdavo, vaidinimus. Atsimenu, kaip kolūkio laikais kartą į Lapių šokius užėjo miškiniai. Nukabino nuo sienos Leninino, Stalino paveikslus ir sudegino sakydami: „Žiūrėkit, kaip jūsų Stalinas tėvelis dega“. O tada visiems liepė šokti be perstojo visą valandą, polkos ritmu. Buvo ir sunku, ir baisu. Tėvas griežtai mus laikė, buvo autoritetas. Laikraščius dažnai skaitydavo, tai užtekdavo jam pažiūrėti pro laikraščio skiautę tokiu žvilgsniu, viskas aišku būdavo, augom drausmingi. Pirmiausia pasišerk, pasimelžk, susitvarkyk, tada į šokius gali eiti. Eidavome į Mikoliškių bažnyčią, bet vėliau tėvo kojos buvo silpnos. Tai tada kiekvieną sekmadienį, vidurdienį, tėvas šaukdavo: „Vaikai, prie poterių“. Ateidavom ir kaip priklauso visas Šv. Mišias perskaitydavo - su visais atsiklaupimais, atsisėdimais. Tėvas nepijokas buvo, bet jei kokie giminaičiai atvažiuodavo, atidarydavo pusbutelį. Būdama 24 metų, susiženijau. Vyras malūne dirbo, arklius šėrė, malė visą laiką, grūdų džiovyklą prižiūrėjo. Ne prie mokslų, bet geras darbininkas. Nors buvo sunkus laikas, nebuvo pinigo, prekės su talonais, vietoj algos atveždavo kiną, parodydavo ir džiaukis, kažkaip sukomės. Savo pasisėdavom, užaugindavom, parduodavom. Gerai, kad malkom nereikėjo rūpintis. Prie eigulio gyvendami, prisipjaudavome.“
